Jus įžeidė? O gal įsižeidėte jūs?

Ar pastebėjote, kad kartais ginčai, pykčiai, dramos ir net didžiausi skandalai prasideda lyg ir nuo smulkmenos? Kai reakcija į ją sukėlusį žodį ar įvykį – visiškai neadekvati? Dažnai taip nutinka dėl povandeninių akmenų, kai pernelyg smarkiai sureagavęs arba tarsi lygioje vietoje įsižeidęs žmogus iš tikrųjų reaguoja ne į šiuo momentu vykstančią situaciją, o į grandinę iš praeities atsineštų nuoskaudų, subjektyviai susisiejusių su įvykiu dabartyje. Kaip tvarkytis su pernelyg dideliu įžeidumu? O gal jūs vadinate tai švelniau – padidėjusiu jautrumu?..

Įžeidumas – ūmi, impulsyvi ir nelabai kontroliuojama reakcija – labai susijusi su praeityje patirtomis nuoskaudomis, kurias dėmesingai nešiojamės su savimi. Pavyzdžiui, nepastebėjote, neįvertinote kažkokio žmogaus pasiekimo, neišgirdote jo per tyliai pasakyto pokšto ar paironizavote, o jis, žiūrėk, ir pritilo - užsidarė virti savyje. Ši situacija susijungė su galbūt vaikystėje, paauglystėje įgyta menkavertiškumo, nesiskaitymo su jo asmeniu ar net patirto žeminimo patirtimi. Kitas pavyzdys – viršininkas pasakė pavaldiniui pastabą dėl blogai atliktos užduoties, o šis, susiejęs tai su asmenybės įžeidimu, pažeminimu, sureaguoja ašaromis, riksmais ir gal net pareiškimu išeiti iš darbo. Šiuo atveju sureagavo ego. Nes nuoskaudos, skausmas mumyse formuoja užsisklendimą, gynybą ir puolimą, nuoskaudos verčia mus jaustis susireikšminusiais ir be galo neįžvalgiais, o tai labai sustiprina mus sėkmingai kontroliuojantį ego. Įžeidumas – vienas pagrindinių ego bruožų. Maudydamiesi savo skausmeliuose (o dargi kiekvienas yra linkęs manyti, kad jį ištikusi bėda – bėdžiausia, nepalyginamai didesnė nei kitų), nuolat skųsdamiesi, prisiimame aukos poziciją. Iš aukos pozicijos patartina kuo greičiau trauktis, mat bejėgio vaidmuo, kai neprisiimama atsakomybė už savo paties gerovę ir nesiimama veiksmų keisti situaciją, o visa energija atiduodama kentėjimui ir kitų kaltinimui, taip tik dar labiau auginant savo bejėgiškumą. Beje, būtent dėl šios priežasties, dėl ego – noro bet kokia kaina būti svarbiu, jis pasiryžęs pasąmoningai ar net sąmoningai sirgti ilgiau, išlaikyti save aukos pozicijoje, demonstruoti savo silpnybes vien tam, kad  susilauktų dėmesio, paguodos ir būtų paglostytas per galvą.

Dar geriau pagalvojus… Būti svarbiu, nes esate auka, žymiai paprasčiau nei pasiekti kažko išties reikšmingo. Beje, ar pasirenkate būti svarbiu kaip auka, ar kaip daug pasiekęs žmogus – vis viena norėti būti svarbiam yra stipraus ego požymis. Tačiau tikėtina, kad kažko siekiantis ir augantis žmogus savo ego anksčiau ar vėliau atpažins ir pažabos, kaip kad koks kaubojus laukinį žirgą. Sąmoningumo pažabotas ego gali tapti nepriekaištingas pagalbininkas mūsų  augime.

Mūsų vertybių skalėje kančia, kaip ir nuoskauda (žinoma, to nesuvokiant) dažnai laikomos vertingesnės už patiriamą gerumą. Savo nuoskaudas saugome dešimtmečiais, užuot šitaip vertinę gražiausius prisiminimus. Todėl, kai reikia pasirinkti reakciją į situaciją,  automatiškai iškyla tai, kas arčiausiausiai mūsų – nuoskaudos, kurių reakcija į išorinę situacija – įsižeidimas. Ne veltui sakoma, kad jei jautiesi dėl kažko blogai, arba tau kažkas nepatinka, arba, šiuo atveju, įsižeidei, paieškok priežasties ne kituose, o pačiame savyje. Gi tai tu esi savo emocijų šeimininkas ir gali išsitraukti tokios spalvos kortelę, tai yra emociją, reakciją, kurią nori… Ir kodėl kitas žmogus į analogišką situaciją reaguoja juoku arba ir visai nereaguoja? Nuoskaudos yra nuodas pirmiausia jų savininkui, o vėliau – ir aplinkiniam pasauliui.

Taigi, didelis įžeidumas, audros stiklinėje dabar byloja apie sunkų nuoskaudų bagažą iš anksčiau. Į pigius skrydžius siūlančių kompanijų lėktuvus su tokiu bagažu tikrai nepatektumėte. Kuo didesnės nuoskaudos, tuo mažiau valdote savo gyvenimą – neigiamos emocijos ir savigaila paverčia jus ne itin stabilios psichikos marionete. Ką daryti?

Kai pagaliau susivokiame, kad negatyvių reakcijų šaltinis esame mes patys, o ne esantys šalia (negi tikrai manote, kad kiti žmonės gali jus taip paprastai valdyti? Kad jie turi jums daugiau galios nei jūs patys?), pripažįstame situaciją tokią, kokia ji yra ir imame kuoptis. Tvarkytis su savo nuoskaudomis (jas galima apibūdinti kaip itin stiprias negatyvias emocijas, tebesiejančias su kažkokiu praeities įvykiu) ir jas sukėlusiais įvykiais padeda psichologai, savipagalbos literatūra, asmenybės pokyčių treneriai ir net specialios programos, pavyzdžiui, DFB (Diferencijuotu Funkcinių Būsenų programa, kitaip – emocinis intelektas). Vienas iš visiems prieinamų būdų – susirasti geras ausis. Tai gali būti jau minėtas specialistas arba žmogus, kuriuo pasitikite, arba visiškai atsitiktinis asmuo. Beje, teisingiausia būtų pasirinkti jūsų įsivaizduojamo priešo ausis. Tuomet problemos išsisprendžia greičiau ir efektyviau. Atsiranda proga išsikalbėti ir pagaliau suprasti vieniems kitus.

Išsikalbėti nepažįstamajam patogu, nes nereikia rinkti žodžių. Ausys, kurios iš tikrųjų atlieka veidrodžio darbą, reikalingos tam, kad kalbėdami balsu išgirstumėte ir geriau suprastumėte patys save. Pageidautina, kad jūsų pasirinktos ausys būtų išmintingos ir nevertinančios situacijos. Nes kalbėdami su savimi ir analizuodami situaciją patys pradėsite matyti sprendimus, o neutralūs ir nieko neteisiantys klausytojo klausimai padės į situaciją pažvelgti iš skirtingų pusių, o ne vertinti tik iš savo varpinės. Savoms šiukšlytėms išsikuopti gali prireikti ir kelerių metų, bet tai daryti verta, nes po išsivalymo smarkiai pasikeičia gyvenimo kokybė. Įgyjate progą pagaliau žengti per pasaulį gyvendami dabarties momentu, giliai palaidoję praeityje patirtus skausmus. Iš aplinkybių aukos tampate savo gyvenimo šeimininku. Iš pasyvios aukos tampate aktyviu veikėju. Prisiimate atsakomybę. Imate kurti tokį gyvenimą, kokio norite.

Pabaigai – lietuviško žodžio įsižeisti paanalizavimas. Į rodo kryptį, si – save ir kad veikėjas yra pats asmuo, o žeisti reiškia sužalojimą, sužeidimą, žaizdą. Išeitų, įsižeisti reiškia pačiam save sužeisti?.. Ir kiti, tai yra tą jausmą ar vidinį veiksmą sukėlę, nelabai kuo ir dėti…