Straipsniai

Kaip žinoti, ar aš myliu save?

Gilus ir prasmingas klausimas, į kurį dažnas ieško atsakymo.  Mąstant apie meilę, meilę sau, iškilo asociacija su vaikais. Visi, nesvarbu turi vaikų ar ne, žino, suvokia, jaučia, kas yra besąlygiška tėvų meilė vaikui ir besąlygiška vaiko meilė tėvams (jei ji yra nepaveikta kažkokių traumuojančių veiksnių). Maži vaikai yra visiškai natūralūs, atviri pasauliui, totalūs – jie myli visus, priima pasaulį tokį koks jis yra, pažindinasi, atradinėja.

Taigi, norint suvokti „ar aš myliu save?“, siūlau atsakyti sau į tris klausimus. Bet atsakymo į juos ieškoti įsivaizduojant, kad jūs pati sau esate vaikas, kad jūsų asmenybė yra jūsų aukštesniojo, vidinio „Aš“ vaikas.

  1. Besąlygiškumas. Kiek aš esu besąlygiška Sau? Kiek aš priimu save, savo patirtis besąlygiškai? Įsivaizduokite – jūs tikėjotės, kad vaikas mokykloje gaus 10, bet jis gavo 2. Žinoma, jūs paklausite kodėl taip nutiko, galite jį pamokinti, patarti, paaiškinti jo klaidas, galbūt net pabarti, bet juk neišvarysite vaiko iš namų? Juk dėl to, kad gavo dvejetą, vaikas netapo nei geresnis, nei blogesnis, jūs nepradėjote jo mažiau mylėti, tiesiog šį kart jam nepasisekė, galbūt nepasiruošė pamokai – mylite savo vaiką besąlygiškai, o ne tik tuomet, kai jis gauna dešimtuką.

O kaip su savimi? Kaip dažnai, kuomet jums kažkas nepavyksta kaip tikėjotės, planavote, jūs pradedate sau priekaištauti, save nuvertinti, plakti, graužti, vadinti nevykėle, žiopla ir pan. – „išvarote vaiką iš namų“, nes gyvenimo mokykloje gavote dvejetą. Santykis su savimi turi būti besąlygiškas – nesvarbu, kaip atrodote, kiek jums metų, ką apie jus galvoja kiti, kiek jūs uždirbat, kaip jums sekasi socialiniame pasaulyje. Priimkite save  besąlygiškai, kaip vaiką. Priimkite savo patirtis, nesėkmes, klaidas kaip pamokas gyvenimo mokykloje. Prisiminkite – kuo vaikas labiau mylimas, tuo labiau pasitiki savimi, tuo didesnis jo saugumo jausmas gyvenime ir pasaulyje!

  1. Ištikimybė sau. Kiek aš esu ištikima, neabejinga sau?

Tėvai svajoja, koks bus jų augantis vaikas, kaip jis atrodys, kaip jis gyvens, ką veiks, kokie žmonės jį sups ir t.t. Deja, dažniausiai dalis tėvų svajonių ir lieka svajonėmis – vaikas augdamas atradinėja savo unikalumą, autentiškumą, savo pomėgius, talentus, formuojasi jo asmenybė  ir tėvų lūkesčiai tarsi nuviliami. Bet ir tokiu atveju, jūs neinate pas kaimyną ir neprašote pasikeisti vaikais, nes jų vaikas labiau atitinka jūsų matymą, koks turėtų būti mano vaikas, nededate skelbimo, kad keičiate savo vaiką į kitą, su jums reikalingomis savybėmis. Galiausiai suvokiate, kad jūsų projekcijos tėra jūsų projekcijos, o jūsų vaikas yra jūsų vaikas – priimate ir mylite savo vaiką tokį, koks jis yra – vienintelis ir nepakartojamas.

O kaip elgiatės su savimi? Ar nenorite pakeisti savęs į kitą save? Į kitą save, susikurtą remiantis kitų projekcijomis, visuomenės normomis, susikurtą iš noro įtikti ir patikti, susikurtą iš baimės būti nesuprastam, nepriimtam? Ar nenorite pakeisti vaiko kitu? Būti ištikimai sau – tai nelyginti savęs su kitais: savo kūno,  išvaizdos, veiklos, asmeninio gyvenimo, socialinės padėties, gyvenimo būdo ir t.t. Būti ištikimai sau – tai priimti savo netobulą tobulumą, priimti savo unikalumą. Visuomet pastebėsite kituose ar jų gyvenimuose tai, kas jus žavi, ko galbūt norėtumėte, bet matydama tuos pavyzdžius, nelyginkite savęs su kitais, nepavydėkite, nekonkuruokite, o įsikvėpkite to siekti. Vertinkite, puoselėkite, auginkite tai, kas ir kokia esate, ką turite, dėkokite už tai ir, būdama ištikima sau bei įsikvėpusi , kurkite savo norimą gyvenimą!

  1. Prasmingas atsidavimas. Ar aš prasmingai atsidavusi sau ir savo gyvenimui?

Susilaukus vaiko pasikeičia pasaulis – atsiranda intuityvi atsakomybė užauginti vaiką, suteikti jam viską kas geriausia, aprūpinti, apsaugoti jį. Ir net jei kyla sunkumų, išbandymų  juk nepadedate vaiko kažkur į šalį kokiam pusmečiui  ir nenusprendžiate, kad dabar jį pamiršiu ir tik dirbsiu, nes trūksta pinigų ar ilsėsiuos, nes pavargau. Ne, jūs praeinate visus sunkumus ir išbandymus lygiagrečiai nuolat besirūpindama, jausdama atsakomybę už vaiką – atsidavusi jam. Tėvų ir vaiko ryšys yra visam laikui – tėvai visuomet rūpinsis savo vaiku.

O kaip su savimi? Ar esate prasmingai atsidavusi sau ir savo gyvenimui? Ar jūsų asmenybė (vaikas) visuomet yra ryšyje su jūsų aukštesniuoju, vidiniu „Aš“?  Prasmingas atsidavimas sau ir savo gyvenimui – tai atsakomybė prieš save ir savo aukštesnįjį „Aš“ įprasminti savo gyvenimą: nepamiršti  ne tik savo norų, svajonių, bet ir savo aukštesnių tikslų – ko aš atėjau į šią žemę.  Atsidavimas sau – tai skirti laiko sau ir ne tik savo kūnui, asmenybei, bet ir sielai – klausant savo širdies, domintis esybiniais klausimais. Ir tai daryti kasdien, o ne tuomet kai turiu laiko, kai atostogos, kai turiu pinigų, kai yra nuotaika ir pan. – vaikas yra nuolat, nepriklausomai nuo aplinkybių. Būkite dėmesinga ir įprasminkite kiekvieną savo dieną!

Meilei nėra pabaigos – ją galima auginti ir stiprinti! Taigi, kiekvienos dienos vakare atsakykit sau į klausimus:

  1. Ar aš buvau sau besąlygiška? Ar kažkam nepavykus, nepradėjau save mažiau vertinti ir mylėti?
  2. Ar aš buvau sau ištikima? Ar nelyginau savęs su kitais su nusivylimu savimi, pavydu ar konkurencija, o įsikvėpiau?
  3. Ar buvau dėmesinga ir įprasminau šią dieną?

Kuo dažniau ir daugiau atsakymų į šiuos klausimus bus „TAIP“, tuo labiau augs bei stiprės jūsų meilė sau, savivertė, pasitikėjimas savimi ir iš šio pertekliaus jūs kursite savo gyvenimą bei įkvėpsite kitus!

Su meile,

Leonora Be You

 

21950977_1619531751400921_3558269338375961226_o

Facebook Comments