Saviapgaulė pavadinimu „nėra laiko“. Ar tikrai?

Šių dienų rykštė – laiko stoka. Tik ir girdi iš visų pusių: norėčiau rytais daryti jogą, bet dienotvarkė ir taip pernelyg įtempta; norėčiau tapyti, bet, matyt, reiks luktelėti keletą metelių iki vaikai paaugs; verkiant reikia atostogų, bet kontoroje, lyg tyčia, tiek darbų ir t.t. Bet juk visi žinome, kad paroje yra lygiai 24 valandos. Kiekvienam iš mūsų atriekta po tiek pat. Tai kodėl vieniems užtenka laiko dirbti didelius ir prasmingus darbus, auginti vaikus ir dar mėgautis gyvenimu, o kitiems laiko stinga viskam, pradedant rytiniu dantų valymu?

Laiko stokos jausmą sukuria tam tikra saviapgaulė dėl savo norų bei prioritetų. Laiko mums stinga tada, kai nedarome to, ką norime daryti, tiesa? O iš kitos pusės, mes visuomet atrandame laiko tam, ką iš tikrųjų norime daryti. Todėl pagalvokite, ar jūs tikrai esate aiškiai suformavę savo gyvenimo prioritetus ir tikslus? Ar žinote, ko norite iš savo gyvenimo? Norų ir prioritetų sąrašas, nuo didžiausio iki mažiausio, tikrai labai praverstų. Antras žingsnis: pradėkite stebėti savo sprendimus ir pasirinkimus kasdieniame gyvenime. Taip pamatysite, ar tikrai darote tai, ką norite daryti, ar tik kalbate apie tai ir liekate prie iliuzijos, jog darbai, kuriuos reikia padaryti, vieną dieną baigsis ir bus galima pagyventi sau..? Jei tai, ką tikrai norite daryti, atidėliojate kažkokiai savo realumu įtartinai ateičiai, tai ten pat pasiunčiate ir kone visą savo gyvenimą, tiesa?

Tad jei gerai žinote, ko iš gyvenimo norite, kasdien priimkite sprendimus, kurie padės siekti jūsų tikslų ir taip palengva judėsite link jų. Nuolat kartokite sau, jog jūsų rytdiena priklauso nuo šiandienos. Raskite laiko investuoti laiko savo tikslams pasiekti, nes kitaip jūs visą gyvenimą vykdysite tik tai, ką neva reikia, bet šie darbai niekada nesibaigs. Didžiąją savo gyvenimo dalį užsiimdami vien REIKIA reikalais, mes begaliniai ilgimės veiklos, kuri teiktų atgaivą mūsų sielai. Iš to kyla baisus diskomfortas, nepasitenkinimas savimi ir savo gyvenimu. Ir būtent tada pradedama kartoti jau girdėta pasiteisinimo mantra: labai norėčiau paskaityti knygą, bet… Labai norėčiau bent dieną pabūti sau, bet…

Laiko stygių vadinu ne konkretaus laiko – dienų, valandų, minučių – stoka, o alkstančia siela. Laiko stygius – tai nepasitenkinimas, kylantis dėl to, kad nerealizuojame savęs, neužsiimame mus auginančia, mums malonia veikla. Pamenate, ankstesniuose straipsniuose buvo paliesta vidinių pinigų tema? Tik pasirūpinęs savo sielos, širdies poreikiais žmogus uždirba jam gyvybiškai reikalingų vidinių pinigų: savirealizacijos, atradimo jausmą, džiaugsmą, energiją, jaunystę, poilsį, atgaivą… Vidiniai pinigai mums teikia didžiausią pasitenkinimą ir tikrą laimę. Jei susitelkiame vien ties išorinių pinigų – litų, eurų, svarų, dolerių – uždirbimu, mums gresia sielos bankrotas. Kas lieka iš žmogaus, kuris tik dirba ir užsiima buitimi? Bet ar ne jis pats užkūrė tokią pragaro mašiną, kuri iš jo iščiulpia paskutinius syvus? Ir taip, ir ne.

Laiko trūkumo esame išmokomi, todėl iš esmės žmogus nėra kaltas dėl to, kad pateko į jam sumaniai paspęstus spąstus. Ir net juos paspendusieji nelabai suvokia, ką daro. Gyvename vartotojiškoje visuomenėje, bet ne tik mes patys vartojame. Įdėmiau pažvelgus, socialinė struktūra lygiai taip pat vartoja ir mus. Kiekvienas iš mūsų įdedame labai daug pastangų tam, kad ši struktūra funkcionuotų, ji mums reikalinga. Bet būtent socialinio gyvenimo plotmėje mums ir įkalama į galvas, kad laiko nėra. Nėra kada ryte maloniai pasišnekučiuoti ir pavalgyti lėtai, nes vaikas pavėluos į darželį, o tėvai – į darbą. Pakankamai laiko nėra netgi pačiam darbui atlikti, nes… laukia kitas darbas.

Dažniausiai socialinėje erdvėje iš mūsų reikalaujama kiekybės, o ne kokybės. KIEKYBĖ reiškia daug ir greit. KOKYBĖ – ne ką lėčiau atliekami darbai, tačiau visiškai iš kitos vietos – pasitenkinimo, savirealizacijos,  įprasminimo, vidinės motyvacijos… Kaip atliktas darbas jums malonesnis: ar kai galite įsijausti ir ramiai jį atlikti, dar ir pridėdami kažką nuo savęs, ar kai jums už nugaros stovi viršininkas arba žinote, kad šiandien laukia dar penki tokie darbai, nors fiziškai dienos jiems atlikti akivaizdžiai per maža? Pirmu atveju dirbdami jūs jaučiatės gerai, antru – patiriate stresą ir diskomfortą. Pirmu atveju jūs – viso pasaulio laiko viešpats, dirbdami kokybiškai laimite laiko, nes ne tik dirbate, bet ir uždirbate sau vidinių pinigų. Antru atveju jūs patiriate milžinišką įtampą, nes esate priverstas suktis kaip robotukas.

Pasiguodžiant galima pastebėti, kad jau ir Lietuvoje sparčiai daugėja verslininkų, kurie nesivaiko uždirbti visų pasaulio pinigų, rūpinasi ir savo dirbančiaisiais, ir gaminio ar paslaugos kokybe bei jų pirkėju. Juk galiausiai valgyti mažoje kepyklėlėje ką tik iš krosnies ištrauktą bandelę mums skaniau nei įsigytą milžiniškame ir beasmeniame prekybos centre. Kokybišką paslaugą vertins kokybišką gyvenimą gyvenantis vartotojas. Tuo pačiu keisis požiūris į darbą apskritai – bus siekiama ne tik galutinio rezultato, bet ir mėgaujamasi visu darbo procesu.

Kaip padėti sau pačiam ir kaip keisti visuomenę, išeinant iš amžino lėkimo kažkur, nes motyvuojantis veiksnys – kiekybė, ir savo gyvenimą paversti kokybiniu, skaitykite jau kitame „Laisvalaikio“ numeryje. Vienas kokybinio gyvenimo požymių – mėgavimasis bei gebėjimas įvaldyti/prisijaukinti konvencinį (sutartinį) laiką. Tik taip mes galėsime gyventi šiuolaikinėje visuomenėje harmoningai ir mėgaujantis gyvenimu, o ne tik jame egzistuoti.